Šioje konferencijoje ypač daug dėmesio skirta Rytų
partnerystės koncepcijai – pokomunistinių Vidurio Europos šalių
bendradarbiavimui su pokomunistinėmis Rytų Europos šalimis, sprendžiant
politikos, kultūros ir ekonomikos klausimus. Svarstyta, ar verta būtų į Europos
Sąjungos struktūras bei NATO gynybinį planą integruoti Ukrainą, Moldovą, Pietų
Kaukazo šalis.
Varšuvos universitetas sukvietė daug dalyvių, analizuojančių
Rytų partnerystės koncepciją, jos diegimo praktikoje galimybes. Atsižvelgiant į
Lenkijos pirmininkavimą ES, tai atrodo svarbus politinis žingsnis.
Konferencijoje buvo išsakyta ne tik daug filosofiškai reflektyvių minčių – buvo
ir grynai diplomatinių kalbų, kuriose pabrėžtas Rytų partnerystės
konstruktyvumas ne tik Rytų Europos šalims, likusioms už naujosios ES geležinės
sienos, bet ir Vidurio Europos bei Baltijos kraštams. Mat, jei šios Rytų Europos
šalys neatiteks Rusijos įtakos zonai, jos taps pačiu Vidurio Europos, jos
saugumo skydu.
Skaityti toliau
Konferencijos inauguracinę kalbą pavadinimu ,,Nuo bendros
istorijos prie bendros ateities“ pasakė Valdas Adamkus. Prezidentas akcentavo
istorijos pavyzdžius, bylojančius apie bendrą Lenkijos ir Lietuvos praeitį,
tokius kaip Liublino unija. Pastarąją 2003-iaisiais pabrėžė ir Jonas Paulius II,
išsakydamas mintį, jog pokomunistinės šalys eina nuo Liublino iki ES.
Nepamiršdamas mažumų triukšmelio, p. Adamkus pabrėžė, jog lenkų mažuma Lietuvoje
ir lietuvių mažuma Lenkijoje yra bendri Lietuvos ir Lenkijos piliečiai, kuriais
mes turime rūpintis. Šioje diplomatinėje kalboje, be abejo, nedetalizuota,
„kaip“ rūpintis…
Labiausiai kontroversiška šios kalbos dalis buvo termino
,,posovietinis“ kritika. Šis terminas puikavosi ant konferencijos plakato, visų
lankstinukų, išleistų pranešimų santraukų viršelių… Buvęs Lietuvos
prezidentas, Valdas Adamkus, savo pranešimo metu itin pabrėžė, jog tai
klaidingas terminas: nei Baltijos šalys, nei Varšuvos pakto šalys nėra
posovietinės, nes tai reikštų, jog jos iki nepriklausomybės buvo sovietinės.
Rytų ir Vidurio Europos kraštai, anot prezidento, buvo okupuoti, o ne
sovietiniai.
Verta atkreipti dėmesį į tai, jog kai kurie tranzitologai
bei politikos mokslų teoretikai siūlo terminą „posovietinis“ taikyti tik
buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms, o Varšuvos pakto Vidurio Europos šalis
bei buvusią Jugoslaviją įvardyti kaip „pokomunistines“. Tiesa, Prezidento
pranešime ši skirtis nebuvo įvesta. Atsižvelgdami į tai, terminą „posovietinis“
mes taip pat taikykime visam regionui. Juolab kad ir minimos konferencijos
organizatoriai šios skirties neakcentavo – Kaukazo Armėniją ir Azerbaidžaną,
Baltijos šalis, Lenkiją, Vengriją traktavo kaip vienodai posovietines. Skirtimi
laikyta tik narystė ES ir NATO.
Manau, nors ir Rytų Vidurio Europos šalys buvo okupuotos po
Vakarams gėdingos 1945-ųjų Jaltos sutarties, vis dėlto Rytų ir Vidurio Europos
šalys gyveno sovietmečio gyvenimą, persunktą komunizmo ideologijos, o tai šias
šalis pavertė sovietinėmis. Gerbti marksistinę-leninistinę ideologiją buvo
privaloma. Apie žodžio laisvę buvo galima tik svajoti. O tie, kurie bandė ją
praktikuoti, tapo disidentais, politiniais nusikaltėliais. Gyvenimo sąlygos
dešimtmečiams tapo socialistinės, subordinuojančios individą kolektyvui,
verčiančios puoselėti sovietinį gyvenimo būdą, patiriant pažeminimus buityje ir
biurokratinėse institucijose. O tai suformavo bent dviejų kartų įpročius ir tam
tikrą mentalitetą. Bet, kas įdomu, kad neatsižvelgiant į tai, žodinės tradicijos
dėka, buvo išsaugota tikroji istorija, tikroji tiesa apie okupaciją. Vyresnioji
karta gebėjo jaunajai kartai perteikti nepriklausomybės ilgesį. Prahos 1968 metų
įvykiai atskleidė Sovietų Sąjungos žiaurumus, Lenkijos sukilimai ir
priešinimasis taip pat. Lietuvoje, po Kalantos susideginimo už laisvę, Lietuvai
irgi sustiprintos sovietinio „saugumo“ priemonės.
Todėl Valdas Adamkus tikriausiai turėjo omenyje kitką:
sakydamas, jog Lenkija ar Baltijos šalys niekada nebuvo sovietinės, jis
implikavo, jog nepriklausomybė ir sovietiniais laikais glūdėjo šių valstybių
širdyje. Lietuvos ir Lenkijos atveju netgi regima sąjunga, Liublino unijos
perspektyvos. Šią uniją, arba sąjungą, Adamkus paminėjo savo kalboje,
prisimindamas Joną Paulių II, kuris Lenkijos ir Lietuvos stojimo į ES išvakarėse
taip pat išreiškė didžiavimąsi Liublino unija.
Visai kitas teorinis klausimas: kaip ilgai mes Rytų ir
Vidurio Europą traktuosime kaip pokomunistinę ar posovietinę jau ne V. Adamkaus,
o tradicine politikos mokslų prasme? Lietuvoje Zenonas Norkus savo talmudiniame
veikale ,,Koks kapitalizmas? Kokia demokratija?“ pokomunizmo/posovietizmo
pabaiga paskelbė (ar bent jau išreiškė pritarimą tokiai nuomonei) 2004 m gegužės
1 d. Tai yra data, kai Vidurio Europos šalys įstojo į ES. Vengrų teoretikas
Andras Bozoki savo tekste ,,The end of post-communism“ (,,Pokomunizmo pabaiga“)
pokomunizmo/posovietmečio pabaiga taip pat laiko 2004-uosius.
Tačiau ar toji pabaiga galioja vien tik Baltijos šalims bei
Vidurio Europai? O kaip su Ukraina, Moldova ir Pietų Kaukazo Gruzija, Armėnija,
Azerbaidžanu? Jos nėra įstojusios į ES ir net nėra NATO narės. Tad kitas
klausimas toks: ar produktyvu skelbti pokomunizmo/posovietmečio pabaigą tik
pokomunistinėms ES narėms, išskiriant tas, kurios lieka už naujosios ES
geležinės uždangos? Ar tokia kvalifikacija nėra pavojinga Rytų partnerystės
idėjai bei strategijai?
Tikriausiai bus protinga klasifikuoti posovietines šalis
pagal jų „posovietiškumo“ lygį pagal įvairius ekonominius, žmogaus teisių ir
kultūros kriterijus. Taip atsakytume į keblų klausimą: o kaip su Rusijos ir
Baltarusijos ,,posovietiškumu“, lyginant šias Rytų Europos šalis su Baltijos ar
Vidurio Europos kraštais? Tačiau Rytų partnerystės koncepcijoje į Rusijos ir
Baltarusijos režimus žvelgiama kaip į totalitarinius, neatitinkančius
posovietmečio demokratijos vystymosi eigos, todėl susitelkiama ties Ukrainos,
Moldovos ir Kaukazo šalimis: juk pastarosios aiškiai išreiškia norą keistis,
diegti Vakarų demokratijos standartus į savo praktikas, užuot deklaravusios,
kaip tai daro Kremlius, kad „Rusijoje demokratija yra, tik jos formatas
rusiškas“…
Vis dėlto reikia sutikti, jog, vienaip ar kitaip, visos Rytų
Europos šalys yra arčiau sovietinės praeities nei Vidurio pokomunistinės šalys,
kurios yra ES narės. Kaip konferencijoje apvalaus stalo metu teigė Wlodzimierzas
Marciniakas (Lyginamųjų posovietmečio tyrimų katedra, Lenkijos akademija), nors
nebėra Sovietų Sąjungos, sovietiškumo elementų liko. Šiam teoretikui
tranzitologinė perspektyva atrodo klaidinga, nes Rytų posovietinės šalys niekur
toli nuo sovietmečio nenuėjo, šiose šalyse sovietiškumas dar žydi. O štai
Stepanas Grigoryanas (Analitinis Globalizacijos ir Regioninės kooperacijos
centras, Jerevanas) taip iliustravo „sovietiškumą“ Armėnijoje: Rusijos bankai
perpildyti tūkstantinių minių klientų ir jie žeminami pagal sovietinės darbo
kultūros standartus, kurių Rusijos bankai Armėnijoje uoliai laikosi.
Bet štai Artiomas Malginas (Maskvos tarptautinių santykių
valstybinis universitetas) konferencijoje, diskusijoje to paties apvalaus stalo
metu, išsakė kiek kitokias mintis. Savo pranešimo pavadinimu ,,Sovietų Sąjungos
griūtis – didžioji geopolitinė dvidešimtojo amžiaus katastrofa“ jis tvirtino,
jog Rytų Europos šalių tranzicija buvo komplikuota, užtruko, kol pagaliau
suvokta, jog po Sovietų Sąjungos griūties turėjo būti sukurta kažkas naujo
Rusijos pagrindu. Tačiau net posovietinės ES Vidurio Europos šalys kartu su
Baltijos šalimis pajuto, jog jų egzistencija priklauso ne nuo ES, o nuo Rusijos.
Ekonominė Vidurio Europos priklausomybė nuo Rusijos gamtinių išteklių bei jos
plačios rinkos rodo esamą orientaciją į Rytus, o ne į Vakarus, kaip kad daug kas
Baltijos šalyse norėtų. Tad, anot p. Malgino, turėtų būti labiau įsisąmonintas
ekonominis Rusijos šaltinis, kaip pagrindinė posovietinių šalių egzistavimo
versmė. Integracijos į Vakarus diskursas klaidina, nes atmeta Rusijos svarbą.
Taigi, p. Malgino nuomone, Rytų partnerystės strategija turi
apimti ir Rusiją: juk kaip galima išjungti tai, kas yra ekonominis Rytų ir
Vidurio Europos pamatas? Tai stipriai disonuoja su mintimi, jog demokratijos
politinės kultūros plėtojimas Pietų Kaukaze, Ukrainoje bei Moldovoje yra
naudingas pačiai Lenkijai bei Baltijos šalims kovojant dėl įtakos zonos Rytų
Europoje, nes jos gali pasitelkti minėtas Rytų šalis kaip skydą ar filtrą prieš
Rusiją. Taip rusiškas noras per ekonominius saitus politiškai susilieti su Rytų
partneryste kertasi su pačia Rytų strategija, kurioje būtent ir vengiama tokio
politinio susiliejimo…
Artima ateitis parodys, kokia bus Rytų Europos partnerystės
evoliucija. Jos kulminacija įvyko 2005 m. Kijeve, Oranžinės revoliucijos metu, –
tuomet Lenkijos ir Lietuvos prezidentai stovėjo greta. Šiandien toji
ukrainietiška idealų liepsna atrodo užgesusi, patys ukrainiečiai post-oranžinį
laikotarpį, trunkantį nuo 2005-ųjų iki pat 2011-ųjų, vadina depresijos
laikotarpiu. Šią stagnaciją reikia išjudinti visiems kartu.
Greitai bus matyti, kiek tokios problemos ir visa Rytų
partnerystės strategija taps Lenkijos prioritetu, šiai pirmininkaujant
Briuselyje.