Lietuvą vis stipriau apima kaimiško alaus manija. Kaip jis daromas,
iš ko verdamas ir kodėl jo skonis karstat ne tik gali, bet ir privalo skirtis,
kalbamės su Aldona Udriene, Pakruojo „Jovarų“ alaus daryklos savininke,
moterimi, kuri, užuot ramiai gyvenusi pensiją gaudama, pluša šviesos dienos
nematydama ir alų ne tik daro, bet pati jį ir pardavinėja įvairiausiose
šventėse. Nesvarbu, ar nuo vasario speigų tvoros pokšėtų, ar asfaltą tirpdantys
rugpjūčio karščiai alintų, aludarė ne tik pati alaus bokalą įpils, apie šį
gėrimą papasakos, bet dar ir į savo daryklą pakvies, kur kiekvienas lankytojas
laukiamas tarsi brangiausias svečias.

Kartą su bičiuliu sėdėjau „Alaus namuose“ ir niekaip negalėjau išsirinkti,
kokios alaus rūšies dar paragauti. Ne taip paprasta sugalvoti, kokį alų iš 16
rūšių užsisakyti, o visų juk neišragausi.

Skaityti toliau

„Aš imsiu „Jovarų“ alaus. Esu buvęs pas Aldoną – aludarę. Pro šalį važiuodami
užsukome – priėmė kaip savus. Svetinga moteriškė. Tik kad patys jai silpnokai
pasirodėme – trys vyrai vos 7 litrus teįveikėm. Vadinasi, alus iš tiesų naminis,
tikras“, – porina prisiekęs alaus mėgėjas. 

Priežasčių nepasitikėti žinovo rekomendacija kaip ir nėra. Taigi gersime
„Jovarų“ alų. Barmenas su bokalu atneša ir padėkliuką, kurio antroje pusėje
trumpai surašyta šio gėrimo istorija: „Jovarų kaime, visai šalia Pakruojo,
pirmasis „Jovarų“ alus buvo išvirtas 1995 metais. Iki šios nenuilstanti aludarė
Aldona Udrienė Lietuvai pristato tik tikrą, pagal senelių receptus verdamą
kaimišką alų.

Sodrus, nefiltruotas, drumstas, nestiprus (… – kai kurie žodžiai iš sakinio
išmesti, kad Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba neimtų žarstytis
baudomis esą už alkoholio vartojimo skatinimą – aut. past.). Šio alaus
nesupainiosi su jokiu kitu, gaminamu Lietuvoje. 2004 m. „Jovarų“ alus
tarptautinių alaus žinovų („beer hunters“) tinklalapyje „www.ratebeer.com“ pripažintas
metų alumi.

„Jovarų“ alų dažniau galima sutikti įvairiose miestų ir miestelių šventėse
nei parduotuvių lentynose. Vilniuje šį alų sėkmingai pardavinėja alaus baras
„Šnekutis“, „Alaus namai“ ir kiti tikrą alų pilstantys barai. Pati aludarė ne
tik lanko savo alaus mėgėjus, bet ir maloniai laukia savo alaus darykloje.“

Tokia buvo pirmoji pažintis su „Jovarų“ alumi prieš gerą pusmetį. Su pačia
p. Aldona ji įvyko praėjusią savaitę, VŽ žurnalistams lankant Šiaulių apskrities
įmones.

„Trumpam“ užsukus

„Mergaitės, gal žinote, kur yra Alyvų gatvė?“ – praeivių klausia fotografas,
ekipažui pradėjus klaidžioti tarp panašių gyvenvietės namų ir gatvelių.

Mergaitės nežino.

„Tai gal žinote, kur gyvena aludarė Udrienė? – praeivių taip lengvai
nepaleidžia žurnalistas, nes į pavakarę Jovarų kaimas atrodo kaip apmiręs:
sunkiai rasi žmogų, kas parodytų kelią.

„Aišku, kad žinome. Iš karto reikėjo sakyti“, – atkunta mergaitės ir parodo,
kurlink važiuoti.

Abejodami stojame ties nurodytu namo numeriu: nėra nei reklamos iškabų, nei
kitokių kokių nors ženklų, bylojančių, kad būtent čia yra verdamas „Jovarų“
alus. Vis dėlto įsukus į kiemą, mus jau pasitinka pati šeimininkė.

„O mums reklamos užtenka ir be reklamos, – šypteli ji, išgirdusi nuostabą dėl
tokio užsislaptinimo. – Kas nori, tas visada randa, o kas pasiklysta, – va, kaip
ir jūs – kelio vietinių pasiklausia. Ko čia dabar stypsote, sėskit prie stalo,
juk jau laukiu: ir sūrio kaimynės paprašiau suspausti, ir bandelių prikepiau“, –
svetingumu tiesiog netveria aludarė.

Ir nieko ilgai nelaukdama atlakina ąsočius alaus – kad pokalbis smagesnis
būtų, kad kaklai nepradžiūtų. Įdomu, ar kiekvieną svečią pakruojietė taip
sutinka, alučiu pavaišina?

„Jei tik kas yra namie, visus priimame. Ir alaus paragauti pasiūlome, ir
alaus muziejuką aprodome. Būna, kad atvažiuoja ekskursijos, aišku, jų
organizatoriai iš anksto perspėja. Bet būna, kad ir pravažiuojantys, prisiminę,
kad kažkur netoliese yra tikro alaus darykla, užsuka pasižiūrėti, pasisvečiuoti.
Ir dar būna, kad lankytojai, netikėtai užklydę, lieka kelioms dienoms.
Vokiečiams, važiuojantiems pro šalį, taip nutiko: užvažiavo pasidairyti, o
viešėjo dvi dienas“, – juokdamasi pasakoja p. Aldona.

Antrasis gyvenimas

Vis dėlto ne vien smagių istorijų pakruojietė gali papasakoti. Jau vaikystėje
jos laukė didžiausias išbandymas: tėvukas, buvęs kolūkio brigadininkas, vieną
vakarą parsinešė namo terpentino bei alyvos ir pradėjo iš jų virti medienos
impregnavimo skystį. Matyt, žmogaus geresnio žemdirbio nei chemiko būta, tad
verdamas skystis netikėtai sprogo. O šalia katilo Aldutė visai netoli
buvusi…

„Gaisras mane baisiai apdegino, net pirštus amputuoti medikai jau norėjo. Bet
tėtis neleido – užsispyrė, ir viskas: iš gabaliukų pirštukus sudėkite, bet jų
nepjausite. Gydytojams neliko nieko kito, kaip tik paklusti. Sudėliojo jie mane,
sudurstė, iš skiautelių sulipdė. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad esu degusi –
nesudegus, skendusi – nepaskendusi. O tai, kas mūsų nesulaužo, – tik
užgrūdina…“ – nutęsia moteris.

Vaikystėje patirtas išbandymas ugnimi – nors randus ir paliko, – tačiau
mažajai Aldutei įkvėpė norą tvertis už gyvenimo, kad ir kokius viražus šis
bandytų išdarinėti. Negali sakyti, kad likimas kaskart būtų seikėjęs vien
sunkumus: kelis dešimtmečius kasdienybė, pamaišyta su neįprastais sunkumais ar
džiaugsmais, tekėjo ramia vaga. Baigusi žemės ūkio mokyklą moteris pradėjo
dirbti zootechnike.

Darbas kaip darbas – duonai užtekdavo, net ir sviestui likdavo. Tik stabilus
gyvenimas, kai žinai, ką darysi rytoj, po metų ar po penkmečio, baigėsi.
Kolūkiams griūvant, laisvosios rinkos gimimo priešaušryje, p. Udrienė neteko
darbo vietos. Kas liko daryti? Keikti valdžią, kad kolūkius sugriovė,
verkšlenti, ieškotis darbo pas „privatininką“? Tik ne šios vietoje
nenustygstančios moteriškės būdui. Ji pati, radusi partnerių Latvijoje, įkūrė
bendrąją siuvimo įmonę.

„Ir visai neblogai mums sekėsi. Gaila, kad trumpai, nes netrukus pradėjo
plūsti skudurai iš Vakarų. O su jais jau nepakonkuruosi. Vėl atsidūriau
kryžkelėje, čia teko gerokai pasukti galvą, kol pasirinkau, kokiu keliu eiti
toliau“, – savo gyvenimo mozaiką dėlioja pakruojietė.

Mažųjų
aludarių karalienė

Nuo siuvyklos prie salyklo

Kelias jau tąsyk pasuko alaus link. Tiksliau, tai buvo tik aplinkkelis į šį
tikslą. Nesvarbu, kad sūnus Arūnas iš karto siūlė užsiimti aludaryste, nes p.
Aldonos ir tėvukas, ir senelis šį amatą kuo puikiausiai buvo įvaldę.

„Sakiau sūnui – ką tu! Apylinkės žmonės ims ir pasmerks, reiktų imtis
solidesnio užsiėmimo“, – pokalbį prisimena pašnekovė.

Vis dėlto nuo alaus verslo jau tąsyk moteriškė buvo per sprindį – ji
nusprendė daryti salyklą. Tačiau tik „monkės biznis“ iš to versliuko išėjo.

„Darydavome tą salyklą ir gadindavome. Iš ūkininkų buvome prisipirkę tonas
grūdų, bet produkto, kokio pageidavome pagaminti, padaryti taip ir nemokėjome.
Vėl reikėjo mąstyti. Didelio pasirinkimo nebeturėjome: beliko imtis arba alaus,
arba alaus“, – pasakoja p. Udrienė.

Juo labiau kad aludarystės paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Susimąsčius, nuo ko pradėti alų virti, moteriai prieš akis ėmė plaukti visi
aludarystės, kuria buvo persismelkusi ir tėvuko, ir senelio kasdienybė, etapai.
O kai kurios gamybos subtilybės, jau spėjusios išgaruoti iš atminties, buvo
išguldytos keliuose storuose sąsiuviniuose, saugiai šimtametėje močiutės
skrynioje laukiančiuose, kol nuo jų užmaršties dulkes nupūs kuris nors iš
aludarių šeimos atstovų.

Tąkart sąsiuvinius į dienos šviesą ištraukė p. Aldona ir lapas po lapo ėmė
versti paslaptingus receptus, kurie netrukus buvo išgryninti ir virto „Jovarų“
alumi, dabar jau pažįstamu kone visų didmiesčių šio gėrimo mėgėjams ar miestelių
švenčių lankytojams. Per mėnesį parduodama po 4–5 t naminio alaus,
individualioje įmonėje dirba arti 10 žmonių, nors daugiausia darbų apsiėmusi
pati jos savininkė.

Laisvadienio belaukiant

„Ko čia atsivilkote, ko atsibastėte, jei negeriat?“ – tiesmuku raginimu savo
pasakojimą pertraukia aludarė. Skubame ištaisyti klaidą ir, jaukiai sėdėdami
medinėje pavėsinėje, toliau klausomės istorijos apie alų, kuriam jau keliolika
metų moteris atiduoda kiekvieną savo gyvenimo dieną.

„Jau 14 metų, kaip dirbu be išeiginių. Tik susiplanuoju kurį savaitgalį
pailsėti, žiūrėk, būtinai kas nors atsitiks. Tai krosnis pagenda, tai koks
vandens čiaupas, tai medžiagų kokių nors pritrūkstame. Galų gale ir alų reikia
prižiūrėti, pakalbinti jį, širdies įdėti, antraip prarastų savo išskirtinumą“, –
nesustodama beria aludarė.

Vis dėlto vieno savaitgalio laisvo būta. Bet apie jį kalbėdama moteris vėl
nenustoja klegėti. Nors tada juokai menki buvo, vos insulto, anot jos, negavusi:
iš panikos galvą, atrodė, kažkas kaltuvu kala. Ir viskas per tą neapdairumą, per
saldų nusiteikimą pailsėti.

„Pasakiau, nors ir akmenimis lytų, vis tiek šį savaitgalį skirsiu sau.
Paryčiui sūnus išvažiavo alaus pardavinėti į automobilių ralį, vykusį Akmenėje,
aš likau namuose. Įsidienojus skambina ir desperatiškai klausia: mama, o kur
leidimas alumi prekiauti ir kiti dokumentai? O jie štai ant stalo guli – segtuvą
įdėjau, bet kad jis tuščias, nepamačiau… Kad šoks boba, akis išvertusi, į
automobilį, kad paspaus visa jėga greičio pedalą, kad leidimus kuo staigiau
nuvežčiau. O jau skubu, o lekiu, nes kiekviena minutė reiškia neišpilstytą
bokalą alaus. Žinoma, būtinai turėjau pasiklysti, aplinkkeliais paklaidžioti,
bet iki pietų vis tiek leidimą nugabenau. Bet tada atsižegnojau ir prisižadėjau
sau – daugiau jokių laisvų savaitgalių“, – porina moteriškė.

Atrodytų, gal ir pernelyg karštligiškai reaguota – argi nebuvo galima pradėti
prekiauti belaukiant, kol dokumentus atveš? Pasirodo, ne, nes p. Udrienė labai
skrupulingai reaguoja į reikalavimus dirbti pagal įstatymo raidę. Vos tik
pradėjo gaminti alų, iš karto užregistravo įmonę. Todėl, kaip sako, turtų ir
nesusikrovė, dvarų nepasistatė, nes viską daro oficialiai.

„Pažiūrėkite į mano namą – argi panašu, kad čia verslininkė gyventų? Aš irgi
sakau, kad nė iš tolo nepanašu. Bet paskolų neėmiau, tai ir nebankrutavau: nebe
tas amžius, kad paskui virvę ant kaklo ir pasikarčiau. Nežinau, ims sūnus tą
verslą ar neims, bet vis tiek plušu, šviesios dienos nematydama. Jei ką pradedi
daryti, daryk iš visos „dūšios“ arba ir viso neapsiimk“, – savo požiūrį į darbą
turi pašnekovė.

Visur jos pilna

Matyt, ta „dūšia“ tapo viena iš pagrindinių alaus sudedamųjų dalių,
reikalinga tiek pat, kiek salyklas ar apynys, nes „Jovarų“ alus yra vienas
populiariausių iš mažųjų gamintojų produkcijos. Bent jau Vilniuje.

„Greičiausiais „eina“ „Varniukų“ alus, irgi Pakruojyje gaminamas. O Aldonos
„Jovarų“ užtikrintai įsitvirtinęs antroje vietoje. Kai pradėjau juo prekiauti,
šis produktas netruko išstumti pasvalietišką alų. Dabar net neįsivaizduoju
prekybos be Aldonos alaus“, – dudena Valentas Vaškevičius, kaimiško alaus barų
„Šnekutis“ savininkas, pats anksčiau buvęs aludaris ir net Smulkiųjų alaus
darytojų asociacijos prezidentas.

Dabar jis pasirinko vietą už baro ir pardavinėja buvusių kolegų ar konkurentų
produktus, kiekvieną sugebėdamas vis kitaip pristatyti, to alaus išskirtines
savybes išryškinti ir pabrėžti.

„O kodėl iškabose visur rašote „Jovarų Šnekutis“, juk alaus net keliolika
rūšių pardavinėjate?“ – klausiu.

„Todėl, kad mudu su Aldona vienas kitu visiškai pasitikime, tiek metų esame
pažįstami. Aš vertinu jos alų, jinai neabejoja, kad mano baruose lankytojų
nepristigs, taigi vienas kitam gelbėjame populiarindami abiejų vardus“, –
aiškina p. Valentas, kaimiško alaus propaguotojas, pirmasis sostinėje atidaręs
barą, kur vien tik tokiu alumi ir buvo prekiaujama.

Jau po metų mažose patalpose nebeišsiteko, buvo atidarytas antrasis alubaris,
kuriame alų ir pilsto pats šeimininkas.

O susipažino jie su Aldute prieš keliolika metų, kai p. Valentas, pats savo
alaus daryklą Pasvaly turėjęs ir po miestus miestelius važinėjo, įvairiose
šventėse „Šnekučio alų“ pilstydavo. Po kiek laiko jo pavyzdžiu pasekė ir p.
Udrienė, supratusi, kad vien daryti alų neužtenka, reikia jį pačiai ir
populiarinti.

„Oi, mudu su Valentu ugnį vandenį kartu esame perėję. Būdavo, vyksta kokia
nors šventė, Valentas „Šnekutį“ pardavinėja, aš „Jovarus“. Ištaikę laisvesnę
valandėlę, abu tik marš į šokių aikštelę ir kad imsimės susikabinę suktis.
Žmonėms smagu – du aludariai šoka, o dar abudu keisti tokie: anas savo
įspūdingais ūsais dėmesį prikausto, aš – ne jauniklė, bet nenustygstu vietoje.
Mums irgi neblogai: ir smagiai sau pasišokame, ir alų populiariname“, –
prisiminimą vieną po kito traukia pakruojietė.

Dabar jau lengviau, nes kaimiškas alus atranda vis daugiau gerbėjų. O
anksčiau į jį buvo kiek šnairuojama, nes posakis, kad vieno naminio alaus bokalo
per mažai, o dviejų – per daug, buvo netoli tiesos. Dabar daugiausia daromas
nestiprus, 5,5–6% alkoholio turintis alus, o toksai priimtinesnis daugeliui
vartotojų, nemėgstančių, kad jau pirmasis bokalas trenkte trenktų per protą ar
kojas.
Alaus mėgėjų jau nebestebina, kad naminis tos pačios rūšies alus
kaskart gali skirtis: tai jis drumstesnis, tai spalva šiek tiek kitokia nei to,
kuris buvo atgabentas prieš savaitę, tai rūgštėlesnis šiek tiek ar sodresnio
skonio.

„Būtent tai ir yra kaimiško alaus išskirtinumas, palyginti su tuo, kuris
daromas pramoniniu būdu didžiosiose daryklose. Mano galva, ten jau net ne alus,
o tik alaus gėrimas, nes kompiuterizuotai gaminamas, pasterizuotas, filtruotas
ir dar koks nori. O pirkėjai atsirenka, jiems aiškinti, kas yra tikras
produktas, jau nebereikia“, – naujas tendencijas įvardija Audrius Vidžys,
Vilniaus alaus restorano „Alaus namai“ vienas iš savininkų.

Čia „Jovarų“ alus pilstomas jau treti metai – nuo pirmosios restorano
atidarymo dienos. Kai naujosios įstaigos vadovai rinkosi, kokias rūšis pasiūlyti
lankytojams, dėl produkcijos iš Jovarų kaimo nebuvo nė abejonės: to alaus p.
Vidžys jau buvo ragavęs, „Šnekutyje“ gėrimas jau irgi buvo radęs savo pirkėją, o
p. Aldoną vyriškis ne kartą įsidėmėjo įvairiose miestų šventėse, renginiuose,
festivaliuose.

„Bet didžiausią įspūdį paliko viešnagė pas p. Udrienę – prieš pradėdamas
prekiauti alumi, aplankiau kiekvieną aludarį, kad pamatyčiau, kaip ir kokiomis
sąlygomis produktas gaminamas. Pirmiausia į akis krito pats gamybos procesas –
taip, kaip Pakruojyje, alus buvo daromas šimtmečiais. O dar svarbiau – moters
požiūris į tai, ką ji daro: pati alų raugia, pati maišo, žiūri prieš šviesą, ar
jau spalva tinkama, ragauja, ar skonis brandus. Patikėkite, ji yra aludarystės
fanatikė. Ne tik visas jėgas atiduoda alui daryti, bet antrątiek, kas, atrodytų,
yra neįmanoma, dar prideda ir jį pardavinėdama. Jei tik vyksta kokia šventė,
žiūrėk, Aldona jau stovi prie savo alaus, pati pilsto, su žmonėmis bendrauja,
pasakoja, aiškina, atvažiuoti į svečius pakviečia. Ir nesvarbu, ar vasario
speigai, ar vasaros alinantys karščiai, visur ji pati“, – džiugesys pramaišiui
su nuostaba girdisi pašnekovo balse.

Klausausi ir galvoju – ne tik kaimišką alų reikėtų įtraukti į kulinarinį
paveldą, bet tokius aludarius irgi į nacionalinių vertybių sąrašą, jei šis tik
būtų kuriamas asmenybėms pagerbti. Bet gal alaus pardavėjai pagiriamojo žodžio
nepagailėtų kiekvienam tiekėjui? Gal konkurentai pareikš kategoriškesnę
nuomonę?

„Apie Udrienės alų klausiate? O, Aldona yra mūsų krašto aludarių karalienė.
Širdies žmogus. Pritrūkstam, tarkim, salyklo, iš karto pas Aldoną – paskolink.
Reikia patarimo – vėl pas ją. Nors alus mūsų konkuruoja, bet mes patys gyvename
kolegiškai, mūsų durys vienų kitiems visada atviros“, – pasakoja Vydmantas
Daujotas, UAB „Davra“, gaminančios minėtą „Varniukų“ alų, savininkas ir
direktorius.

O daugiausia gerų žodžių kaimynei nepagailėjo Danutė Petraitienė, netoliese
gyvenanti medicinos darbuotoja.

„Kad jūs žinotumėte, ką Aldona išdarinėja, kartais net pykstu: pablogėja
sveikata, tai susilašins lašinę ir vėl iš karto į Kauną ar kitą „pasvietį“
išlekia alaus pardavinėti, su žmonėmis bendrauti. Kur tau, kad pailsėtų,
pagulėtų… Bet ne tik alui save atiduoda: miestelyje vyksta koks pleneras, tai
jinai jo dalyviams vos ne toną bandelių dar spėja prikepti. Ir sodyba jos
gražiausia apylinkėje, ir žmogus geriausias: ji ir verslininkė, ir namų ūkio
tvarkytoja, ir vaikų bei anūkų slaugytoja jiems susirgus, ir draugė pati
geriausia, nesvarbu, kad metų skirtumas tarp mūsų ne toks jau menkas. Tai žmogus
iš anų laikų – nešykštus, nepavydus, visų mylimas“, – atrodo, p. Petraitienė dar
valandą galėtų nesustodama komplimentus kaimynei žarstyti.

Jais nepatikėti sunku. Nors gal tai kaip tik ir yra šviesioji pusė – properša
nepasitenkinimo, bambėjimų, nusiskundimų, beprasmybės kasdienybėje. Pavyzdys,
kad reiki imti ir daryti. Neskaičiuoti, dėl ko taip stengiesi, pluši šviesios
dienos nematydamas, nors dvarų ir nepasistatai, lobių nesusikrauni.

„Svarbiausia, kad šį verslą kas nors perimtų, nes aš pati jau pensijos
sulaukusi. Ar sūnus Arūnas, ar anūkas Martynas, ar dar kas nors iš giminės. Kol
kas niekas dideliu noru netrykšta tapti aludariu, nors ir padeda man. Bet nieko
neskatinsiu, per jėgą šio verslo nepiršiu, nes tai yra ne tik užsiėmimas, bet ir
į kraują įaugęs dalykas. Bus taip, kaip turi būti. Svarbiausia, kad aš alaus
dievui atidaviau viską, ką galėjau, jaučiuosi pratęsusi aludarystės tradicijas,
perduotas man iš kartos į kartą. Esu rami, nors rankų nuleisti dar tikrai
neketinu“, – žada aludarė, nors pažiūrėjus į ją, pasiklausius ir pabendravus,
tokių pažadų nė nereikia: ir taip aišku, kad „Jovarų“ alus Jovarų kaime bus
daromas tol, kol p. Udrienės jėgos leis.

Ir nekyla abejonių, kad šias aludarystės tradicijas perims kas nors iš jos
giminės, nes p. Aldona ne tik pati tiki tuo, ką daro, bet moka įtikinti ir
kitus.

***

Tekstas skelbtas liepos 29 d. „Verslo žinių“ priede „Savaitgalis“.