Atsakymas nėra toks akivaizdus. Pasaulyje yra nemažai
pavyzdžių, kai monopolijos neša naudą vartotojui, nes, kitaip nei konkurencinėje
aplinkoje veikiančios įmonės, jos gali daugiau investuoti į inovacijas, pvz.,
“Google”, “Microsoft”. Vis dėlto teigiami monopolijų pavyzdžiai nėra tokie
akivaizdūs.   

Aišku, tai nepaneigia monopolijų žalos, ji aprašyta
kiekviename mikroekonomikos vadovėlyje – monopolijos yra nuostolingos
visuomenei, nes parduoda produktus ar paslaugas aukštesne kaina nei
konkurencinėje rinkoje. Monopolijos neveikia visu pajėgumu, dažniausiai turi
mažiau intencijų dirbti efektyviai ir galiausiai – monopolijos gali generuoti ne
tik masto ekonomiją, bet ir nuostolius.

Skaityti toliau

Aišku, visas šias blogybes tenka patirti vartotojams,
visuomenei. Tuo tarpu įmonėms tai neša antpelnius. Vis dėlto kodėl monopolijos
yra toleruojamos? Visų pirma, skaidyti monopolijas yra labai sudėtinga, antra –
jas galima reguliuoti. Monopolijos gali būti net ir efektyvesnės nei
konkurencinės rinkos įmonės, nes gali pasinaudoti masto ekonomija.

Tai itin aktualu, kai kalbame apie natūralias monopolijas.
Jos dažniausiai ir susiformuoja vandens, elektros, šilumos tiekimo srityse.
Įėjimo sąnaudos į šį verslą yra didelės – reikalingos didelės investicijos
alternatyviai infrastruktūrai ar gamybai sukurti. Taigi, vertinant iš ekonominio
efektyvumo pusės, viena įmonė dažniausiai teikia paslaugas geriau nei
kelios. 

Vadovėline tiesa – efektyviau yra reguliuoti natūralią
monopoliją nei ją skaidyti. Kainos reguliavimo principas numato, kad natūralios
monopolijos prekės ar paslaugos kaina turėtų būti lygi vidutinėms sąnaudoms –
tai leistų įmonei uždirbti normalaus pelno. Gali kilti klausimas, kodėl įmonės
norėtų veikti tokiomis veiklos sąlygomis – juk tokios įmonės savininkų
sprendimas parduoti ar turėti ją kaip nuosavybę yra vienodos vertės? Iš esmės
tai yra nerizikingas verslas (nėra konkurentų), o dėl susidarančio vadinamojo
reguliacinio lago įmonės, didindamos savo efektyvumą, gali gauti
antpelnius. 
Tačiau net ir tobulai sudėliotas
įstatymas, reguliuojantis monopolijų kainodarą, gali sukurti sąlygas
piktnaudžiauti. Kalbant apie natūralias monopolijas, matyt, reikėtų mažiau
svajoti apie konkurencijos skatinimą (dažnai tai gali lemti net ir didesnes
išlaidas vartotojams), o užsiimti konkrečiais darbais jų reguliavimo srityje.
Didesnį svorį sprendimų priėmimo srityje pagaliau turėtų įgyti reguliuotojai –
tik taip galime tikėtis, kad šios blogybės (monopolijos) duos naudos visai
visuomenei, o ne kai kurioms grupėms.

Būsiu veikiausiai nepopuliari taip sakydama, tačiau vis
dėlto manau, kad greičiausiai ir pigiausiai šildymo sąskaitas sumažintų
energetiškai neefektyvių namų renovacija. Šiandien šią problemą vien tik rinkos
pastangomis vargu ar įmanoma sureguliuoti, bet, kad ir kaip būtų gaila,
valstybės vaidmuo vis dar išlieka užuomazgos stadijos.

***

Komentaras skelbtas rugpūčio 1 d.
“Verslo žiniose”.
         
.