Lietuvos gyventojai, pasiryžę kurti ar plėtoti smulkųjį verslą ir patikėję valdžios pažadais remti verslumą ir pažangias idėjas, vis dar neretai atsimuša į tvirtą nepasitikėjimo mūrą. Verslininkus su savo verslo planais per duris pavaro ne tik bankai – neretai supratimo paskolų prašytojai neranda ir verslui tarnauti pašauktose tarnybose, tarp jų – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA). Šios dienos „Verslo žinių“ aprašytoje istorijoje – tokio nepasitikėjimo ir verslo stabdymo pavyzdys, deja, toks atvejis nevienetinis.

INVEGA, kuri savo tinklalapyje skelbia misiją „didinti ir tobulinti Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) augimą ir konkurencingumą žinių ekonomikoje per lengvesnį priėjimą prie finansavimo šaltinių bei skatinti naujų darbo vietų kūrimą“, todėl siekia „tapti pripažintu  SVV rizikos finansavimo ekspertu įgyvendinant valstybės SVV finansinės paramos politiką Lietuvoje“. To visiškai nuneigti netenka – su INVEGA garantija paskolas iš bankų ar kredito unijų yra gavusi ne viena įmonė.  Apie sėkmingai sietą perėjusias įmones išdidžiai raportuoja pačios INVEGA atstovai.

Ir aišku, nutyli apie verslus, kurie, suradę nišas savo veiklai, paliekami paramos užribyje – kartais motyvuotai, o kartais – dėl ginčytinų argumentų. Naujausias pavyzdys – Kauno raj. bendrovė „Obuolių namai“, jos vadovė savo verslo pradžią prilygina kovai su vėjo malūnais. Daiva Vaitiekūnienė, minėtos UAB direktorė, pasakoja, kad idėją spausti sultis ir pilstyti jas į tarą „Bag in box“ atsivežė iš Vakarų Europos. Tokia tara nėra tradicinė Lietuvoje – pasterizuotos sultys supilamos į 5 l talpos plastikinius maišus su čiaupais ir sudedamos į kartonines dėžutes. Tara saugo sultis kelis mėnesius, o nepradaryta – net iki trejų metų. Bendrovės atstovai su modernia sulčiaspaude atvyksta pas klientą ir vietoje iš vaisių ar uogų išspaudžia sulčių.

„Obuolių namai“ įrangą nusipirko iš austrų gamintojų – už tris komplektus bendrovė jiems sumokėjo avansą, tikėdamasi, kad netrukus gaus savo verslui finansavimą. Tačiau verslininkų  viltys buvo bergždžios – nei šio verslo idėja, nei jo plėtros galimybės Lietuvoje nieko nesudomino. O verslininkės siekis skatinti žmones puoselėti senąsias tradicijas ir vartoti natūralius gaminius niekur nepramušė abejonių luobo. Durys jai buvo parodytos ir vyriausybinėje institucijoje INVEGA.

Čia atnešusi verslo planą p. Vaitiekūnienė tikėjosi gauti 100.000 EUR paskolą savo verslui. „INVEGA nusprendė, kad verslas niekam tikęs. Iš mūsų atvirai išsityčiojo, sako, kad 5 litrų tara tikrai nepakeis įprasto 1–3 litrų kiekio“, –  apie INVEGA specialistų nuosprendį kalba verslininkė. „Pakelis 5 litrų – kiek obuolių sulčių mes išgeriame?“ – VŽ kalbintas klausė Gintautas Vilkas, INVEGA direktoriaus pavaduotojas.  Nežinome, kas tie „mes“, – tikriausiai pats p. Vilkas su visa INVEGA kompanija. Bet jei pagal jų skonį ir apetitus vertinamas verslo planas ir sprendžiamas naujo verslo likimas, tai norėtųsi įdėmiau pasidomėti ten dirbančių specialistų kompetencija…

Dar kelių sulčių spaudyklų vadovai aiškina, kad užsakymų gauna labai daug, vos spėja suktis, Ir tai vyksta šiemet, kai obuolių derlius geresnis užaugo tik keliuose regionuose. Kokio pobūdžio veiklą turi rinktis verslauti pasiryžę žmonės, pasirodo, sprendžia keli valdiškas algas gaunantys specialistai. VŽ mano, kad šalies verslo orientavimas į aukštąsias technologijas ir IT paslaugas yra girtinas siekis, tačiau nederėtų atsukti nugaros ir ne tokiems „įspūdingiems“ smulkiesiems verslams – vien saulės elementų gamyba sotūs nebūsime.