Amerikiečių mados žurnalo „Vogue“ vyriausiosios redaktorės Annos
Wintour (g. 1949 m. lapkričio 3 d. Londone) vardą, ko gero, žino ir tie, kuriems
mados naujienos nėra pirmos būtinybės „prekė“. Sakoma, kad toji moteris tokia
galinga, jog be jos pritarimo pasaulio mados pramonėje mažai kas vyksta. VŽ
„Savaitgalyje“ – skaitiniai apie didžiąją mados damą, parengti pagal užsienio
spaudą.

Norint suprasti, kas vyksta pasaulio mados pramonėje ir kokią įtaką jai turi
Anna Wintour, reikėtų pamatyti dvi nuotraukas, siūlo „Wall Street  Journal“
laisvalaikio priedas „WSJ Magazine“. Pirmoji – 1955 m. Richardo Avedono daryta
modelio Dovimos, vilkinčios juoda „Dior“ mados namų suknele su baltu kaspinu ir
tiesiančios baltas rankas prie dviejų lyg asmens sargybiniai ją saugančių
dramblių. „Dovima su drambliais“ (angl. „Dovima with Elephants“) laikoma viena
iš ikoniškiausių mados fotografijų. Praėjusių metų lapkritį „Christies“ aukcione
ji parduota už 1.153.011 GBP, – tai buvo Avedono rekordas.

Skaityti toliau

Antroji nuotrauka – praėjusių metų „Vogue“ rugsėjo numeryje pateikta Wintour
„Dovimos su drambliais“ interpretacija: tarp žurnale publikuojamų liaunų modelių
fotosesijų viena – su Amaru Stoudemire’iu, 1 m 90 cm ūgio, 110 kg svorio
krepšininku puolėju, vilkinčiu Niujorko „Knicks“ komandos marškinėliais. Sakytum
– tarsi dramblys tarp dovimų.  

Stoudemire’is nėra pirmasis krepšininkas iš Wintour arsenalo (prieš porą metų
žurnalo viršelyje puikavosi LeBronas Jamesas), juo Anna rūpinasi pastaruosius
metus.

„Amaras atrodė nuostabiai, – mados diktatorę cituoja „WSJ Magazine“. – Ant
vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti vyrus, kurie sugeba derinti koledžo
tipo susegamą megztinį, peteliškę ir „Nike“ sportinius batelius. Aš paklausiau,
kurie demonstruojamos kolekcijos drabužiai jam patiko labiausiai. Jis paminėjo
kupranugario spalvos apsiaustą. Ir žinote – buvo teisus.“

Sunku įsivaizduoti, kad Wintour bendrautų su tokiais žmonėmis vien dėl to,
kad šie jai patinka. Sakydama, jog yra žmonių, tokių kaip švyturiai, ji
pripažįsta, kad susipažinti su garsenybėmis – jos darbo dalis.

„Ne visi jie tampa draugais, bet mano darbo dalis yra susipažinti su žmonėmis
ir suprasti, kas ir kokie jie yra, kokia ateitis jų laukia. Netvirtinu, kad
sėdžiu su skaičiuokle ir skaičiuoju – dabar metas susisiekti su LeBronu Jamesu.
Vadovaujuosi intuicija.“

Taip dirba Wintour – intuityviai ir kantriai.

Dizaineris Marcas Jacobsas sako, kad jos genialumas slypi gebėjime įžvalgiai
pasirinkti žmones, visiškai nesvarbu, iš kokios srities – politikos, kino,
sporto ar mados.

Amerikietiškojo „Vogue“ redaktore Wintour dirba nuo 1988 m. Ji vadinama
įtakingiausia moterimi mados pasaulyje, tačiau jos įtaka gerokai didesnė, nei
vaizduojama kandžiose karikatūrose: smulkutė despotė su apvaliais „Chanel“
akiniais, valdanti mados pasaulį pasitelkdama nepriekaištingą skonį, terorą ir
sarkazmą.

Jos jėga slypi painiame įtakingų draugų ir sąjungininkų tinkle, kurį Wintour
mezga jau kelis dešimtmečius. Tinklas apima JAV, pradedant Holivudu, tada žemyn
iki Vašingtono, ir nusidriekia už abiejų vandenynų.

Annos armija

Jos draugų ir kolegų būrys uždaras, o lojalumą Wintour būtų galima apibūdinti
kaip ištikimybę šunų gaujoje.

„Aš esu serijinis žaidėjas, o Anna yra visada, gerai tai būtų ar blogai“, –
sako Harvey’us Weinsteinas, nepriklausomos JAV kino studijos „Weinstein Company“
vienas iš steigėjų ir bendrasavininkis, dirbantis su Wintour 15 metų.

„Kai man prastai sekdavosi, Anna surengdavo vakarėlį ir pasodindavo greta,
pavyzdžiui, Bernard’o Arnault. Taip radosi keletas verslo sutarčių“, –
nesileisdamas į detales apie pažintį su Bernard’u Arnault, prancūzų prabangos
prekių magnatu, koncerno LVMH vadovu, pasakoja Weinsteinas.

Jis neliko skolingas: prisidėjo rengiant  Bruce Springsteeno ir Billy
Joelio koncertą tuometiniam senatoriui Barackui Obamai prieš 2008 m. rinkimus
paremti.

Australų režisierius Bazas Luhrmannas susipažino su Wintour, kai nusiuntė jai
filmo „Moulin Rouge!“ dalį, kuri dar nebaigus kurti filmo buvo nutekinta ir
aršiai kritikuota. Wintour, gelbėdama Luhrmanną, žurnalo viršelį papuošė 
Nicoles Kidman, vilkinčios suknele iš filmo, nuotrauka, ir surengė aukcioną,
kuriame dalyvavo tokios įžymybės kaip Donaldas Trumpas ir Weinsteinas.

„Tie žmonės per gimdymo kančias padėjo man pamatyti „Moulin Rouge!“, – sako
Luhrmannas. Nuo to laiko jiedu su Wintour liko geri draugai, ir režisierius
prisipažįsta, kad visada pasidalija su Anna savo kūrybos planais ir išklauso
juos nuomonės.

Niujorko šansas

Annos armija suteikia jai gerokai didesnę, nei vien žurnalo redaktorės,
galią, nekalbant apie stiprią įtaką ekonomikai. Per pastaruosius kelerius metus
tapo aišku, kokia iš tiesų stipri toji įtaka. 2009 m. pradžioje, kai milijoninė
Niujorko mados rinka ėmė rodyti nestabilumo požymius, Wintour miesto merui
Michaelui Bloombergui pasiūlė surengti vienos nakties apsipirkimą pagal
Paryžiaus „nuits blanches“ (baltosios naktys), kai mieste kiaurą naktį vyksta
įvairiausi meno ir aukštosios mados renginiai, pavyzdį.

Bloombergas sutiko su sąlyga, kad į renginį bus įtraukti visi 5 Niujorko
rajonai.

„Net toks žmogus kaip aš, kuris nesugeba priderinti kaklaraiščio prie
marškinių, žino, kad mada Niujorkui atneša daug pinigų. O Anna nėra tas žmogus,
kuriam galėtum pasakyti „ne“, – paaiškino Bloombergas.

Iš pradžių idėja nesulaukė didelio palaikymo. Tuo metu Niujorką už gerklės
sugriebusi laikė šalta naujosios dorybės ranka – taupumas, ir apsipirkinėjimas
tapo nesuprantamas.

Kai kelių parduotuvių savininkai atsisakė dalyvauti renginyje, Wintour
skambino jiems sakydama:

„Jūsų parduotuvėje pasirodys Sienna Miller, o jums atsiųsiu Justiną
Timberlake’ą!“

„Mados naktis“ buvo tarsi Užgavėnės gavėnios metu. Niujorko parduotuvėse
apsilankė 50% daugiau žmonių nei įprastai. Nors vėliau pasigirdo nuomonių, kad
jie veikiau žvalgėsi nei pirko, galutinis verdiktas buvo teigiamas, pranešė
Bloomberg naujienų agentūra.

„Gal ir neįmanoma tiksliai įvardinti skaičiaus, kuriuo prie ekonomikos
prisideda Wintour, tačiau jis tikrai didelis“, – teigė Terry Lundgrenas, „Macy’s
Inc“ įmonės, kuriai priklauso „Macy’s“ ir „Bloomingdale’s“ prabangių parduotuvių
tinklas, vadovas. Jis prisipažino iš pradžių ir pats dvejojęs, ar visa tai
pavyks, bet „Macy’s“ pelnas, kritęs 4–5%, po „Mados naktų“ pakilo. Tai buvo
pirmasis prekybos pagyvėjimas tais metais.

Po sėkmingų pirmųjų „Mados naktų“ 2010-ųjų renginyje dalyvavo 1.000 Niujorko
parduotuvių, o prie niujorkiečių prisijungė daugiau nei 100 kitų Amerikos miestų
ir 16 pasaulio šalių, tarp jų – ir Lietuva. Pvz., Stambule per 3 val. buvo
parduota drabužių už 2 mln. USD.

Savaime suprantama, kad 2011 m. visa tai kartosis, sako „WSJ Magazine“.

Dulkes – iš muziejaus

2010 m. Wintour padidino statymus. Į Paryžių ji sukvietė 30 šalių leidėjus ir
„Vogue“ redaktorius, norėdama aptarti tolesnius planus.

„Tai buvo pirmas kartas, kai kažkas subūrė visus į vieną vietą“, – sakė
Samuel I. Newhouse’as, leidybos kompanijos „Advance Publications“ (AP)
bendrasavininkis ir vadovas. (Žurnalo „Forbes“ 2009-ųjų duomenimis, AP buvo 46
pagal dydį privati JAV kompanija, be kitų, jai priklauso ir „Conde Nast“, kurios
antrinė įmonė yra „Vogue“.)

„Tokiam žingsniui nereikėjo mano pagalbos – ji turi nepaprastą savybę
primesti savo valią. Jei būčiau negalėjęs dalyvauti, ji tikriausiai viską būtų
surengusi ir be manęs“, – Newhouse’ą cituoja „WJS magazine“.

Dar vienas Wintour projektas – labdaros pokyliai Metropolitano muziejaus
(MET) Kostiumo institute, į kuriuos susirenka daugybė įspūdingų Wintour draugų.
Svečių sąraše – Paulas McCartney’us, Jeffas Koonsas, Alicia Keys, Nicole Kidman,
Cate Blanchett… Praėjusiais metais renginyje pasirodė Bloombergas, Bono,
Barry’is Dilleris, Larry’is Gagosianas, Tommy’is Mottola ir kt.

Kostiumo instituto rėmimo renginiai vyko nuo 1948 m. Moterys sumokėdavo po 50
USD, kad per vakarienę galėtų pasipuošti institute saugomomis suknelėmis. Kai
1995 m. Wintour perėmė vienos iš pokylio organizatorių pareigas, tai buvo lėtai
augantis fondas, kasmet skirstęs apie  900.000 USD, gautus iš labdaros.
Wintour sukvietė žymiausius žmones iš Holivudo, televizijos, interneto,
politikos, meno pasaulio ir pavertė pokylį vienu prestižiškiausių Niujorko
renginių.

Kartais senamadišku ar pedantišku pasirodančiame MET’e tai buvo etapas, kai į
viską pradėta žiūrėti naujai. Praėjusiais metais Wintour pasirūpino, kad į
pokylį iš Pietų Dakotos būtų atvežtas 10 m skersmens karšto oro balionas, kuris
praplaukė virš muziejaus kiemo.

„Kai pamatėme tą balioną, sušukome: niekada! Muziejuje dujų nebus, – pasakoja
Emily Rafferty, MET’o prezidentė. – Anna mūsų požiūrį pakeitė – ji išmokė
mąstyti plačiau, kad galima padaryti beveik viską, tačiau neperžengiant ribų ir
suvokiant, jog dirbame muziejaus kontekste.“

Staliukų kainos labdaros pokylio metu – nuo 25.000 iki 250.000 USD.
Praėjusiais metais pokylyje buvo surinkta daugiau nei 9 mln. USD. Teigiama, kad
Niujorke rengiamuose labdaros renginiuose daugiau surenka tik „Robin Hood“
fondas.

Dabar Rafferty dėkoja Wintour, paskelbtai muziejaus garbės globėja, už tai,
kad nuo savo vadovavimo labdaros pokyliui pradžios ji surinko 75 mln. USD: 55
mln. iš labdaros renginių ir 20 mln. – iš ekspozicijų rėmimo.

„Tai nežmoniškai daug pinigų“, – sako Rafferty. Surinktos lėšos bus skirtos
Kostiumo instituto renovacijai, prasidėsiančiai 2012 m.

Ir velnias dėvi „Prada“

Daugelis žmonių manosi pažįstą Anną Wintour. Ji – visada tobulai atrodanti
mados pasaulio šventoji superžvaigždė. Per daugelį metų jai buvo lipdomos
įvairiausios pravardės, dažnai susijusios su žodžiu „šalta“. Ji nesistengia jų
paneigti. 2009 m. sukurtame dokumentiniame  filme „The September issue“
(Rugsėjo leidimas), Wintour be jokių emocijų visas publikos simpatijas leidžia
pelnyti „Vogue“ kūrybos vadovei Grace Coddington.

Buvęs jos kolega pasakoja, kad „Anna niekada nežaidžia su žmonių jai
priskiriamais lūkesčiais“. Priešingai, į savo reputaciją Wintour reaguoja su
humoru. Į „Ir velnias dėvi „Prada“ peržiūrą (filmas pastatytas pagal buvusios
Wintour asistentės parašytą romaną) ji atėjo vilkėdama būtent „Prada“ mados namų
drabužiais.

Spaudos konferencijos metu Kinijoje paklausta, ar iš tiesų ji yra tokia kaip
filme, be jokių emocijų atsakė:

„Visiška tiesa, kad savo asistentus mušu, užrakinu spintelėse ir nemoku
atlyginimo“.

„Ji turi savybę juoktis iš viso cirko, net kai į tai žiūri labai rimtai“, –
teigia Luhrmannas. Pati Wintour sako paprasčiau: „Man labai rūpi šeima ir
draugai, jie tai žino, tačiau darbas yra darbas.“

Domėtis mada Wintour pradėjo jaunystėje. 1967-aisiais septyniolikmetė Anna
metė mokyklą ir įsijungė į Londono mados pasaulį. Nuo to laiko vadovavo
įvairiems  Didžiosios Britanijos madų žurnalams, tačiau jos taikiklyje
visada buvo SVARBIAUSIOJO žurnalo vadovės postas. Istorija, kai 1982 m. Wintour
ėjo į darbo pokalbį su tuometine „Vogue“ redaktore Grace Mirabella, yra tapusi
legenda. Kai Mirabella paklausė, kokių pareigų, jeigu ją priimtų, norėtų Anna,
ši nė nemirktelėjusi atsakė: „jūsiškių“. Mirabella į tai nekreipė dėmesio, bet
per 6 m. Wintour sugebėjo užimti jos vietą.

Anksčiau nei kiti Anna suvokė, kad madai lemta apimti įvairias kultūros
sritis.  Kai 1991 m. ant gegužės „Vogue“ žurnalo viršelio pasirodė Kim
Basinger, mados pasaulis tebegyveno Dovimos nuotraukos nuotaikomis. Holivudo
žvaigždės nebuvo laikomos nei mados etalonais, nei didžios išminties šaltiniais.
Wintour tokį požiūrį pakeitė žurnalo viršelius puošdama vis kitomis įžymybėmis,
taip lyg įspėdama Holivudą, jog metas susirūpinti savo garderobu. Winona Rider
ir Sharon Stone 1993-aisiais, Julia Roberts – 1994 m., Demi Moore – 1995 m.,
1998 m. – Sandra Bullock, Claire Danes, Renee Zellweger, Elisabeth Hurley ir net
„Spice girls“. Tais pačiais metais – Oprah Winfrey ir Hillary Clinton, taip
parodant, jog „Vogue“ užsimojo plačiai. Kartais nepasiseka: 2008 m. Annie
Leibovitz fotografuotas viršelis su LeBronu Jamesu nebuvo labai „einamas“.

Be Annos – niekas

Per pastaruosius dešimtmečius mados industrija, vertinama 350 mlrd. USD,
plačiai išsiliejo iš savo vagos ribų. Kita vertus, ji išlieka pakankamai
kompaktiška, kad čia galėtų dominuoti vienas žmogus – Anna Wintour, teigia „WSJ
Magazine“. Žurnale pasakojama, kaip praėjusiais metais visą Italiją ji privertė
nerimauti pranešusi, jog kasmetinėje Milano mados savaitėje praleis tik keturias
dienas. Buvo šaukiami skubūs susitikimai, panikuojantys dizaineriai prašė
pakeisti kolekcijų pristatymo laiką ir visi bandė 88 mados pasirodymus
sutalpinti į 70 valandų vien dėl jos sutrumpintos viešnagės.

Kai 2007-aisiais R. J. Cutleris nufilmavo „Rugsėjo leidimą“, kolega
režisieriaus paklausė, kaip jis jautėsi stebėdamas Wintour darbą.

„Holivude gali pastatyti filmą be Spielbergo palaiminimo ir pardavinėti
kompiuterinę įrangą Silikono slėnyje gali be Billo Gateso palaiminimo, tačiau
gana akivaizdu, kad be Annos Wintour palaiminimo mados pasaulyje nepasiseks“, –
atsakė šis.

Faktas yra tai, kad kai kurie didieji vardai dabar garsūs beveik vien Wintour
dėka. Ji padėjo susilieti „Bottega Veneta“ ir „Gucci“ mados namams, Michaelo
Korso ir „Sportswear Holdings“ įmonėms.

„Tai ji daro labai diskretiškai, tarsi patarėja mados ir pardavimų rinkoje“,
– pasakoja buvęs kolega.

Michaelo Korso istorija prasidėjo 1981 m., netrukus po to, kai Wintour
pradėjo dirbti Niujorko žurnale. Jaunas dizaineris buvo tik ką išleidęs savo
pirmąją moteriškų drabužių liniją, o Wintour nusprendė, kad jai patinka ir
drabužiai, ir dizaineris. Korsas 1993 m. paskelbė bankrotą, tačiau Wintour
nesiliovė jo minėjusi.

2002 m. garsūs mados rinkos investuotojai Silas Chou ir Lawrence’as Strollas
ieškojo naujo prekių ženklo mados industrijoje. Partneriai neprastai užsidirbo
1989-aisiais įsigiję, o 1992 m. publikai pristatę „Tommy Hilfiger“ prekių
ženklą. Wintour jiems rekomendavo Korsą. Taigi 2003 m. Chou ir Strollas už
maždaug 100 mln. USD nusipirko kontrolinį Korso akcijų paketą per savo
„Sportswear Holdings“. Dabar Korso prekių ženklas kainuoja apie milijardą
USD.

„Ji yra mados McKinsey’us“, – teigia buvęs Wintour kolega, dalyvavęs su ja
susitikimuose dėl korporacijų susijungimo. Pati ji kalba kukliau: „Mes galime
tik patarti, bet galutinį sprendimą priima jie patys.“

Vienas iš tų, kuriems pataria Wintour, yra Bernard’as Arnault. Jo prašmatniam
„LVMH“ konglomeratui priklauso „Louis Vuitton“, „Givenchy“, „Marc Jacobs“,
„Fendi“.

1993 m. Wintour ir laisvai samdomas „Vogue“ redaktorius Andre Leon Talley
suvedė jauną dizainerį, vardu Johnas Galliano, su finansų brokeriais Johnu Bultu
ir Marku Rice’u. Taip prasidėjo Galliano karjera. Vėliau jaunąjį dizainerį
Wintour pasiūlė Arnault, kuris jį pasamdė „Givenchy“, o vėliau – „Christian
Dior“ mados namams.

„Ji mums parodė netikėtas galimybes, – sako Arnault. – Jos tikslas nebuvo
pasirinkti tuo metu esančias geriausias pavardes. Jai užteko pastebėti Johno ir
„Dior“ stilistinį panašumą. Ji buvo atradėja.“ 1997 m. Wintour pastūmėjo Arnault
priimti Marcą Jacobsą į „Luis Vuitton“ namus.
Praėjusių metų liepą Wintour
susitiko su tuometiniu Prancūzijos ekonomikos ministru Christianu Estrosi ir
mandagiai pasiūlė vyriausybei finansiškai labiau remti jaunus prancūzų
dizainerius. Jos pačios „CFDA/Vogue“ mados fondas, kuris jauniems Amerikos
dizaineriams surenka milijonus, tapo pavyzdžiu Europoje. Fondo idėja kilo
2001-aisiais, kai Pasaulio prekybos centro tragedija sutrukdė Niujorko mados
savaitę, o jauni dizaineriai liko „ant ledo“. Dabar apie 10 mln. USD pajamas
turintis fondas panašias programas pradėjo Milane ir Londone.

„Ji sprendžia tokius dalykus, kurių kiti redaktoriai nesiima“, – teigia
Francois Henri Pinault, Prancūzijos prekybos ir prabangos prekių koncerno PPR,
savo portfelyje turinčio  „Gucci“, „Yves Saint Laurent“, „Puma“ prekių
ženklus, įkūrėjas ir pagrindinis akcininkas, aukcionų namų „Christie‘s“
savininkas, nuo 1331 m. istoriją skaičiuojančios Bordo vyninės „Chateau Latour“
šeimininkas ir vienas įtakingiausių žmonių šiuolaikinio meno pasaulyje.

„WSJ Magazine“ teigimu, Pinault dabar tariasi su p. Estrosi, kaip finansiškai
remti jaunus prancūzų dizainerius. „Wintour nepriėjo ir nepaprašė tiesiai
šviesiai. Ji tikrai subtili“, – sako jis.

Nesakyti „ne“

Artimiausi žmonės tikina, kad Wintour iš savo veiklos nesitiki konkrečios
naudos. Tačiau jei ko nors paprašo, dviejų galimų atsakymų nėra.

„Jei manęs prašo to, ko daryti nenoriu, pirmiausia gaunu elektroninį laišką.
Tada sulaukiu skambučio iš „Vogue“, o tada nebėra prasmės sakyti „ne“, nes
žinau, kad paskui skambins Wintour“, – sako Markas Jacobsas.

Santykius su mados diktatore jis apibūdina beveik kaip motiniškus, kokių net
neįtaria esant tie, kurie mato tik kietą šaltąjį jos paviršių.

„Ji susilaukia tiek neigiamą komentarų. Nors šalia žmonių, kuriais tiki, ji
stovi besąlygiškai“, – kalba dizaineris.

Valdant tokį didelį ir gražų kolektyvą kaip „Vogue“, kyla grėsmė, kad jis
gali tapti klubu. Wintour tvirtina, kad stengiasi priimti naujų darbuotojų, bet
akivaizdu, jog labai svarbu  pasitikėti žmonėmis, su kuriais teko dirbti
daugelį metų.

„Mes turim tam tikrą „Vogue“ žodyną ir yra žmonių, kurie funkcionuoja tarsi
žurnalo stuburas. Daug žadančius jaunuolius mes stengiamės integruoti ir
supažindinti su jau esama stilistika. Bet aš labiau krypstu į nuoseklumo, o ne
išsišokimo pusę“, – kalba „Vogue“ redaktorė.

Dėl jos nuolatinių kelionių, renginių organizavimo, pažinčių mezgimo galima
ir pamiršti, kad kasdienis Wintour darbas yra žurnalo redaktorės pareigos. Kaip
ir visą spaudos industriją, „Vogue“ stipriai paveikė ekonominė krizė. 2008 m.
pajamos krito 5, 5%, 2009 m. – dar 27%  (iki 298 mln. USD).
Atrodo,
dabar „Vogue“ pradeda atsigauti. Pasak „Publisher’s Information Bureau“, 2010 m.
pelnas pakilo 18%, iki 342 mln. USD, tačiau 419 mln. USD, gautų 2007-aisiais,
nepasiekė. Savo konkurentus, „Elle“ ir „InStyle“, „Vogue“ pranoksta reklaminių
puslapių skaičiumi.

Pernai rugsėjį, Niujorko mados savaitės išvakarėse, buvo paleistas
atnaujintas Vogue.com. tinklapis. Pradžia buvo lėta – 545.000 lankytojų, bet
sausį jų užregistruota jau 896.000. Žinoma, tai nedideli skaičiai palyginti su
2,4 mln. lankytojų, kurie naršydavo „Conde Nast“ tinklalapyje „Style.com“,
tačiau tai nebloga pradžia, ypač turint omenyje, kad „Style.com“ gyvuoja jau 10
metų.

Pasak Wintour vadovo Newhouse’o, prie internetinės bendruomenės ji prisijungė
gana vėlai, pradėjo dirbti su tinklalapiu nenoriai, nes, jos manymu, „Vogue“
ekspresijos efektyvumas slypi spausdintame variante.

„Tačiau kaip visada, kai tuo užsiėmė, Anna viską padarė teisingai“, –
Newhouse’ą cituoja „WSJ Magazine“.

Jis patvirtina, kad „Vogue“ yra pelningiausias „Conde Nast“ leidinys.
Klausiamas apie netilstančius gandus apie Wintour, kuriai 61-eri, pasitraukimą,
Newhouse’as sako: „Niekados. Tikiuosi matyti ją redaktore ir po 10, ir po 20
metų“.

Parengė Marija Laurinavičiūtė

***

Tekstas skelbtas liepos 15 d. „Verslo žinių“ priede
„Savaitgalis“.